Apie gyvalazdės populiariai

Gyvalazdės priklauso tiesiasparnių vabzdžių būriui. Tai viena archaiškiausių vabzdžių grupių kuriai priklauso virš 20000 įvairių rūšių. Gyvalazdžių priskaičiuojama apie 3000 rūšių iš kurių „gyvalapių“ tik apie 30.

Apie jų archaiškumą galime spręsti pagal tai jog atskiros rūšys sutinkamos Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje kur gamta pasižymi endeminėmis rūšimis. Gyvalazdės išskirtinai vegetarės, minta tik augaliniu maistu, būdingi graužiamieji burnos organai. Pasaulyje, dėl savo išvaizdos, tai vieni labiausiai paplitę vabzdžiai laikomi nelaisvėje. 

Žavi jų prisitaikymas išlikti. Suaugę vabzdžiai tobulai pamėgdžioja savo gyvenamąją nišą. Stulbina ir tai jog suaugę vabzdžiai mėgdžioja augalų dalis ant kurių gyvena, o kiaušiniai jų panašūs į augalų sėklas. Tai palengvina išlikti kuo daugiau palikuonių. 

Gamtoje pilna nuostabių stulbinančių dalykų. Kartais reikia atkreipti dėmesį į mažiausius dalykus.

Phasmidae šeimos vabzdžiai (bioculatum, pulchrifolium, giganteum ir kt.), vieni geriausių mimikrijos pavyzdžių. Jų kūnas yra lapo formos, nugaros sparnai taip dengia kūną kad jį sunku atskirti nuo medžio lapo. Suaugusių individų spalva priklauso nuo gyvenamosios aplinkos ir gali būti nuo šviesiai žalios ar net geltonos iki tamsiai rudos. 

Tokios rūšys kaip (Balucum extradentatum, Aplopus spec., Calynda brocki, Carausius morosus ir pan. ) savo forma primena pagaliukus. Ilgas ovalus kūnas, plonos kojos bei antenos, maskuojanti spalva. Tankiame krūme išties sunku pastebėti tokį vabzdį.

Eurycantha rūšys gyvena ant medžių kamienų. Diena jos mažiau aktyvios ir daugiau laiko praleidžia besislėpdamos medžių žievės plyšiuose priglusdamos ir „susiliedamos“ su kamienu. O sutemus suaktyvėja ir ima maitintis, dažniausiai tų pačių medžių lapais.

Phasmidae šeimų vabzdžių lytinis dimorfizmas gana ryškūs. Paprastai patelės būna didesnės už patinus. Tai yra todėl jog patelių kūnas turi būti pritaikytas produkuoti daug kiaušinių. Joms reikia didesnių pilvų, kad subrandintu daug kiaušinėlių. Suėda jos irgi daugiau maisto nei patinai nes joms reikalinga daugiau energijos ir maistingų medžiagų.

Išvaizda skiriasi ir morfologiškai. Visų pirma dauguma patinų turi sparnus. Kadangi suaugusių individų gyvenimo trukmė gana trumpa, patinams yra aktualu susirasti partnere, todėl jis gali nuskristi nedidelius atstumus ieškodami patelių poravimuisi.

Pas suaugusių vabzdžių pateles išryškėja  dėtys.  Pilvelio gale prie kloakos matoma dėtis. Patinų kojos paprastai būna tvirtesnės, bei turi daugiau spyglių.Todėl imant į rankas tokį vabzdį reikia būti atidiems nes savo „spygliuotomis“ kojomis gali gana skaudžiai įdurti. Pateikiu Eurycantha calcarata lytinio dimorfizmo požymius. Pagrindinis šios rūšies lyčių skirtumas yra pilvelio gale esanti dėtis. Pas pateles ji pailga, spyglio formos, o patinai išvis jos neturi.

Gyvalazdės tikrai neilgaamžės. Tačiau gana gausiai ir sparčiai dauginasi. Kiaušinių inkubacinis periodas trunka nuo 3mėn. (Anisomorpha buprestoides, Crexylus spinosus) iki 8 – 12 mėn. (Heteropteryx dilatata), bet dažniausiai inkubacija trunka 4-6 mėn. Žinoma viskas priklauso nuo temperatūros, esant prastoms aplinkos sąlygoms: sausam klimatui, santykinai žemai temperatūrai, inkubacija gali užtrukti iki poros metų. Lervos nepereina pilnutinės metamorfozės t.y. jos jau išsirita morfologiškai panašios į suaugusį vabzdį. Kadangi visų vabzdžių egzoskeleto sudėtinė dalis yra chitinas augdami jie neriasi. Vabzdžių lervos iki pilnutinės lytinės brandos gali nertis nuo 2(grambuolio) iki 45 (lašalų Ephemeroptera) kartų. (D. Mažiulis, M. Starodubaitė, 2001 Zoologija). Gyvalazdės iki lytinės brandos išsineria iki 6 – 9 kartų. Neretai išsinėręs vabzdys suėda savo chitininį skeletą (išnarą) kuriame gausu proteinų, tokiu būdu vabzdys atgauna prarastas reikalingas medžiagas. Po išsinėrimo praėjus keliom dienom prasideda natūralūs procesai, chitinas pasidengia proteinais, ko pasakoje vabzdžio egzoskeletas vėl kietėja. Neriantis svarbu drėgmė bei šiluma. Jei būna per sausa neriantis gyvūnas gali netekti vienos, kitos galūnės.  jei vabzdys dar jaunas ir tai tėra vienas iš pirmųjų nėrimusi tai prarastos kūno dalys atauga po sekančio nėrimosi, tačiau jei vabzdys jau beveik suaugęs tai netektos galūnės nebeatauga.  Nepaisant tokio negalios gyvūnas gyvena ir dauginasi, tačiau jam sunkiau judėti.

Kol lerva suauga, priklausomai nuo konkrečios rūšies ir gyvenimo sąlygų, praeina dar nuo 3 iki 12 mėn. bet paprastai per 6 – 8 mėn. lerva suauga į imagą. Lytiškai subrendę imagai gyvena neilgai. Vidutiniškai apie 3-4 mėn. Patelėms reikalingas ilgesnis laiko tarpas subrandinti kiaušinėlius todėl jos paprastai mėnesiu kitu gyvena ilgiau už patinus. Kai kurios rūšys palyginus su kitomis tikrai ilgaamžės. Eurycanta calcarata, Eurycanta horrida subrendusios, esant tinkamoms sąlygoms, gali gyventi iki 1,5 metų.

Phasmidae šeimoje labai ryškių paros bioritmų skirtumų nėra tačiau šie vabzdžiai aktyviausi vakarėjant nakčia. Dieną paprastai juda nedaug ir yra gan pasyvios, maitinasi bet kuriuo paros metu. 

 Gyvi organizmai gali dauginti lytiniu arba nelytiniu būdu. Vienas iš nelytinio gyvūnų dauginimosi būdų yra partenogenezė. Kai kurių gyvūnų rūšių gemalai gali vystytis iš neapvaisintų kiaušinėlių. Vabzdžių tarpe tai gana dažnas reiškinys. Pavyzdžiui, iš bičių apvaisintų kiaušinių vystosi bitės darbininkės ir motinėlė, o iš neapvaisintų – tranai (patinai).

 Gyvalazdžių tarpe tai taip pat dažnas reiškinys. Daugumos rūšių subrendusios patelės, jei nesutinka patinų, subrandina ir deda kiaušinius. Natūralioje gamtoje gyvenantys individai dažniausiai dauginasi lytiniu būdu. Dėl genetinės įvairovės ir kintamumo. Partenogeneze besidauginančių individų palikuonys būna genetiškai identiški tėvinėms formoms. Esant palankioms gyvenimo sąlygoms tai nėra blogai, nes visi individai, kiekviena tolimesnė karta būna prisitaikiusi prie šių sąlygų. Tačiau pasikeitus kokiems nors biotiniams ar abiotiniams veiksniams visi individai tampa lygiai vienodai neatsparus pasikeitimams. Šiuo atveju geriau lytinis dauginimasis, nes kiekvienoje kartoje bus labiau ir mažiau prisitaikiusiu prie gyvenamosios aplinkos. Gyavalazdžių tarpe jei kurioje nors kartoje prasidėjo partenogenezinis dauginimasis, paprastai individai nebegrysta prie lytinio dauginimosi. Auginant nelaisvėje, insektariumuose, tai nėra didelis minusas, nes ir be patinu galima sėkmingai išauginti nauja gyvalazdžių kartą.

 Gyvalazdės nesuka jokių kokonų ir praktiškai nesirūpina savo palikuonimis. Po paskutinio nėrimosi praėjus porai savaičių, gyvalazdžių patelės visiškai subręsta ir jau būna pasiruošusios dėti kiaušinius. Jei dauginimasis yra lytinis, vieną kartą apvaisinta patelė gali dėti kiaušinius kurį laiką. Kai kurių rūšių syki apvaisinta patelė gali produkuoti kiaušinius visą savo neilgą gyvenimą. Tokiu būdu priklausomai nuo konkrečios rūšies produktyvumas gali siekti iki 2000 kiaušinių, kasdien padedant 1 – 6 kiaušinius. Nevisi jie būna „pilni“ tačiau bet kuriu atveju jų būna pakankamai. Kiaušinėlių dydis irgi priklauso nuo rūšies. Heteropteryx dilatata arba Phyllium giganteum kiaušinių ilgis gali siekti 8 - 9 mm. o skersmuo iki 5mm. Bet paprastai vidutinis dydis yra apie 2-4 mm. Kiekvienas kiaušinėlis yra chitininėje kapsulėje kurios vienas galas uždarytas „dangteliu“. Pro atsidariusia angele išlenda gyvalazdžių lervutės. Kiaušinėliai yra nedideli ir sunkiai pastebimi. Tokių rūšių kaip Balucum extradentatum kiaušinėliai yra labai maži ir sunkiai pastebimi, be to juos nesunkiai galima supainioti su vabzdžių išmatomis. 

Šioje ankstyvoje stadijoje pasireiškia mutualizmas. Tai tarprūšiniai santykiai palengvinantys vieni kitų egzistenciją, kurie gali pasidaryti tokie glaudūs, jog vienam iš partnerių tampa gyvybiškai būtini.

Daugumos augalų sėklos įvairia prisitaikę išplisti kuo plačiau. Kai kurios iš jų turi tam tikrų medžiagų kurios traukia skruzdėles ir tai palengvina jų išplitimą (Beattie, 1985). Nustatyta, kad kai kurių gyvalazdžių (Phasmidae), kiaušiniai, dėl tos pačios priežasties patrauklūs skruzdėlėms. Kiaušinėlio galas uždaras dangteliu, kuris sudarytas iš tam tikrų lipidų. Tiesą pasakius, skruzdėms tereikia gumbelio kuris dengia kiaušinį. Jos sugeba jį nugraužti nepažeidžiant kiaušinėlio. 

Gyvalazdžių patelės dažniausiai būna lėtai judantys, neskraidantys, todėl jų galimybės plačiai išplisti yra gana ribotos. Netgi jei rūšis turi sparnus apvaisintos gyvalazdės paprastai būna per sunkios ir nebeskraido. Kiaušiniai būna kietame chitino lukšte ir mažai kuo skiriasi nuo sėklų. Dauguma jų turi gumbelius kurie tiesiogiai nesujungti su zigota. Seniau buvo manyta, kad kiaušinėlio gale esantis gumbelis yra susijęs su kiaušinėlio kvėpavimu, tačiau 1981m dr. Hintonas įrodė, kad tai klaidinga nuomonė. 

Sėklų, vaisių ar sporų išplatinimas per gyvūnų mitybos procesą (šiuo atveju skruzdelėmis) vadinamas entomochorija. Daugiausia apima, aukštesniesiems gyvūnams, nevalgomų sėklų. Gyvalazdžių kiaušinėlių gale esantis gumbelis sudarytas iš skruzdėms patrauklių lipidų kaip ir minėtųjų augalų. Nešantis jis nenutrūksta ir skruzdėlė, lyg  laikydama už rankenos,  parsineša toki kiaušinėli gilyn i skruzdėlyną. Likęs kiaušinėlių paviršius yra kietas chitininis ir praktiškai nepažeidžiamas skruzdėlių. Vėliau, kai kiaušinėliai tampa nebereikalingi skruzdelėms, jos išmeta juos iš skruzdėlyno. 

Gamtoje toks skruzdėlių augalų sėklų išplatinimas naudingas abiem pusėms. Skruzdės nuėda jas masinančias medžiagas, o augalų sėklos išvengia grobuonių, mikroskopinių kenkėjų, skruzdėlyno gelmėje nebaisus gaisrai,  be to skruzdėlynas gali būti toli nuo atrastos sėklos vietos. Taigi tai padeda plisti augalams. Visa tai naudinga ir gyvalazdžių kiaušiniams. Skruzdėlių ir gyvalazdžių tarpusavio santykius galima priskirti mutualistiniams.

Kai kurių rūšių gyvalazdės ritasi jau skruzdėlyne. Jų nimfos būna rudos ar raudonos spalvos, panašios į skruzdėles. Tada jos skubiai pasišalina iš skruzdėlyno. Apskritai dažniausia nimfos ritasi naktį. Tamsiu paros metu didesnė tikimybė išgyventi ir saugiai nukeliauti ir pasislėpti iki saugios krūmų ar medžių lapijos.

Kaip jau minėjau gyvalazdės yra fitofagai ir minta tik augaliniu maistu. Į jų racioną įeina pagrinde visi erškėtiniai augalai t.y.: rožių, aviečių, braškių, žemuogių ir kt. lapai. Auginant nelaisvėje reikia dar vasara prisišaldyti šių augalų lapų. Parsinešus namo nuplauti karštu vandenių ir drėgnas maišelyje sudėti į šaldytuvą. Žiema bus galima naudoti šias atsargas maistui. Daugelis gyvalazdžių puikiai ėda tradeskancijos (tradescantia) gėles. Tačiau jos nesiskundžia apetito stygiumi ir jūsų gėles po savaitės gali nelikti. Jei vabzdžių nedaug esant geroms sąlygoms augalas spėja ataugti, taigi insektariumą galima dekoruoti įstatant šių augalų.

 Kai kurios Phylium rūšys minta tik ąžuolu. Ąžuolo lapų reiktų pasirūpinti dar vasara ar ankstyvą rudenį. Dar vienas variantas: galima mėgintuvėliuose daiginti giles ir jaunais ūgliais šerti jaunas lervas. Kai kurios rūšys tokios kaip Eurycanta nėra išrankios maistui ir esant stygiui įprasto ėdesio galima išmaitinti salotomis ar net morkomis. Tokios rūšys kaip Eurycanta maistą gali imti ir nuo žemės, Balucum renkasi lapus ir tik bado atveju nusileidžia maitintis ant žemės, o tokios rūšys kaip Extatosoma maitinasi išskirtinai ant šakų. 

 Tai nėra gyvūnas kurį reikia maitinti kasdien. Gausiai primerkus aviečių, braškių, rožių, ąžuolo ar tradeskancijų šakelių insektariumą galima palikti savaitei ar net ilgesniam laikui. Svarbu kad neišgaruotu visas vanduo ir vabzdžiai nežūtų nuo dehidratacijos. Taigi pridėjus pakankamai maisto ir pasirūpinus tinkama drėgme galite ramia sąžine išvykti paliekant vabzdžius dviem trim savaitėm.

Kadangi gyvalazdės išskirtinai vegetarės todėl kanibalizmas šių vabzdžių tarpe nepastebėtas nei vienoje iš vystymosi stadijų. Tiesa esant badui yra pastebėta jog gentainės gali „paragauti“ kritusios kaimynės.

Vėlgi priklausomai nuo kiekvienos rūšies vienos yra lepesnės kitos mažiau dėmesio reikalaujantys gyvūnai. Kad galėtume suteikti gyvūnui tinkamas sąlygas nelaisvėje, būtina pasidomėti ir žinoti bent jau pagrindus apie jo egzistavimą natūralioje aplinkoje.

Insektariumas turi būti tokio dydžio, kad gyvūnas galėtų laisvai vaikščioti, kad jam nebūtų ankšta. Kadangi kai kurios gyvalazdės nėra mažos, insektariumo reiktų, kad gyvūnas galėtų laisvai jame judėti. Tam tinka stiklinis akvariumas (nuo 15-20 l.) arba specialus terariumas. Dauguma rūšių yra iš tropinių klimato juostų, taigi temperatūra turėtų būti šiek tiek aukštesnė nei kambario. Na bent jau nenukristi žemiau +20 C. Optimaliausia temperatūra būtų apie 24 C dieną ir 20 C naktį. Tinkamai temperatūrai palaikyti galima naudoti specialius kaitinimo kabelius. Neturint tam sąlygų tinka ir elektros lemputė, tik svarbu stebėti, kad vabzdžiai neužliptų ant jos nes tada nudegs galūnes. Visos gyvalazdės puikios „alpinistės“ jos laisvai lipa stiklu, to vertėtų nepamiršti. Be to tik iš pirmo žvilgsnio jos atrodo nerangios. Minutei kitai nusisukus galite ir neberasti savo augintinio. Jei tai yra specialus insektariumas, jis jau bus paruoštas auginti egzotinius gyvūnus, jei šiems vabzdžiams auginti paskyrėte akvariumą, reiktų būtinai jį uždengti stiklu. Nereikia pamiršti oro ventiliacijos, kuri uždengiama tankiu tinkleliu kad vabzdžiai nepasklistų po kambarį. Iš viršaus uždengtas stiklas sulaikys garavimą, padės palaikyti tinkamą drėgmę, bei šiek tiek sumažins temperatūros svyravimus paros cikle.

Drėgmė reikalinga tiek lervinės stadijos tiek suaugusiems vabzdžiams. Koks jos kiekis reikalingas priklauso nuo rūšies. Pavyzdžiui Carausius morosus pilnai užtektų kambario drėgmės (30% - 40%), o tokia rūšis kaip Epidares nolimetanger gyvena gana drėgnoje terpėje kur santykinis oro drėgnumas siekia apie 80%. Tokai drėgmei palaikyti reikalingas uždaras insektariumas, arba akvariumas pridengtas stiklu. Galima įstatyti nedidelį indą (stiklinę) su vandeniu, jis šiek tiek garuos ir ten bus galima pamerkti šakelių su lapais kuriais minta gyvalazdės. Retkarčiais insektariumą reikia pripurkšti vandens. Nenaudokite tuščių langų ploviklio purkštukų. Tik jums taip atrodo kad jie gerai išplauti. Gyvalazdės yra jautrios valymo bei kitoms cheminės priemonėms ar insekticidams. Geriausia naudoti specialu purkštuvą skirta apipurkšti gėlėms. Nėra didelės tragedijos jei purškiant vandens patenka ant vabzdžių tačiau reikėtų to vengti. Mažos lervos gali paskęsti, o ir suaugę individai jaučiasi diskomfortiškai. Jei išvystumėte gyvūną gerianti vandenį panardinusį visą galva neišsigąskite, gyvalazdės kaip ir visi vabzdžiai kvėpuoja trachėjomis kurios išsidėsčiusios apatinėje kūno dalyje, daugiausia pilvelio srityje.

Visada reikia žinoti natūralias gyvūno gyvenamąsias sąlygas, kad nelaisvėje jam galėtume suteikti kuo artimesnes jo gimtosioms.


Autorius: Tomas Kizas (Steu)


40 26/01/2021

Interneto svetainėje yra naudojami slapukai. Slapukai padeda užtikrinti tinkamą tinklapio veikimą, todėl būtinieji slapukai yra įdiegiami automatiškai.

Paspaudę „sutinku“ Jūs sutinkate su tikslinių slapukų įdiegimu ir naudojimu. Savo sutikimą galėsite atšaukti bet kuriuo metu, pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus. Daugiau informacijos - privatumo politikoje.