Tai yra informacinis straipsnis. ZOO.lt gyvūnais neprekiaujama, galime pasiūlyti prekių naminiams gyvūnams.
Turbūt nei viena akvariuminė žuvis neturi apie save tiek vos ne legendomis virtusių gandų, kaip visiems žinoma piranija. Dauguma nuomonių ir samprotavimų apie šią žuvį yra prieštaringi ir neturi jokio realaus pagrindo.
Paprastoji, arba dažniausiai vadinama raudonoji piranija, labai paplitusi ir gamtoje gyvena Pietų Amerikoje, daugiausiai Amazonės, Orinoko ir La-Platos regionuose.
Piraniją dėl gardaus, primenančio upėtakį skonio, pamėgo vietiniai aborigenai. Piranijų dantis čiabuviai nuo senovės naudoja kaip pjovimo įrankius. Be paprastosios piranijos, Serrasalmidae gentis turi keletą plėšrių piranijų rūšių ir nemažai žolėdžių rūšių. Nedideles piranijų populiacijas galima aptikti JAV ir Meksikoje, Europoje – Ispanijoje ir kitose šalyse. Jos ten pateko iš mėgėjiškų akvariumininkų akvariumų.
Piranija užauga iki 30 cm ir gali sverti iki 1 kg. Suaugusi piranija – stipri, tvirta žuvis, sidabrinės su alyvuogių ar violetiniu atspalviu spalvos, raudonu pilvu, gerkle ir priekiniais pelekais. Uodega turi ryškią juodą, kiti pelekai – kreminės spalvos juostą. Jaunos piranijos būna sidabrinės su juodais taškiukais šonuose, pilvo ir analiniai pelekai – lengvai rožinės spalvos.
Skirtingai nuo JAV, kur piranijų įvežimas yra uždraustas ekologiniais sumetimais, mūsų šalyje piranija nėra reta žuvis ir dažnai laikoma mėgėjų ir profesionalų akvariumuose. Labai įdomiai atrodo jaunos piranijų žuvelės, kurios renkasi būriais ir yra labai aktyvios. Suaugusių piranijų elgesys “rimtesnis” – jos dažniausiai užima mėgstamiausią akvariume vietą ir stebi, kas vyksta už akvariumo ribų.
Pagal laikymo sąlygas piranija nėra lepi žuvis ir nereikalauja didelės talpos akvariumų: nuo 100 litrų suaugusių piranijų porelei iki 50-80 litrų jaunų piranijų būreliui. Labai gerai žuvytės jaučiasi aukštuose akvariumuose – kolonose (pvz.: firmos Midwest Tropical akvariumai). Laikant būrį piranijų, žuvytes reikėtų parinkti vienodo dydžio, kitaip, laikui bėgant, mažesnės bus suėstos. Taip pat nerekomenduotina laikyti piranijas su kitos rūšies žuvytėmis. Iš pradžių gali atrodyti, kad kitų rūšių didelės žuvys gali plaukioti kartu su piranijomis, tačiau po kurio laiko, bet kokie kaimynai bus neišvengiamai suryti. Santykius piranijos aiškinasi net tarpusavyje. Per tokias “muštynes” suplėšomi arba visiškai nutraukiami pelekai, kartais iš įvairių kūno vietų išraunami mėsos gabalai. Tačiau baisiai atrodantys randai greitai užgyja be jokiu pasekmių.
Piranijos mėgsta šviežią vandenį, todėl akvariume turi būti gera aeracija ir galinga filtravimo sistema. Augalai geriausiai tinka dirbtiniai, nes natūralius augalus ši žuvis dažniausiai sugadina. Mailių ir paauglius (kol jie nepakeitė spalvos kaip suaugę) galima laikyti net olandiško tipo akvariume. Suaugusios žuvys dažniausiai nukanda lapus net plastikiniams augalams.
Nežiūrint to, kad piranijos plėšrios žuvys ir turi “povandeninių vilkų” reputaciją , jos lengvai pasiduoda stresui, patiria šoką jų transportavimo metu, staigiai pakitus vandens parametrams ir pan. Patyrusi šoką žuvytė staiga išblunka ir krenta šonu į dugną. Aišku, po tam tikro laiko ji atsigauna, tačiau reikėtų stengtis išvengti tokių situacijų.
Piranijų maitinimas nėra sudėtingas. Jos ėda bet kokios rūšies gyvulinės kilmės maistą. Svarbiausia, kad maisto gabaliukai būtų stambūs – mažus gabaliukus žuvys ima labai nenoriai. Įprastas akvariuminių piranijų maistas: neriebi jautiena, jaučio širdis, jūrinių žuvų mėsa. Upių ar ežerų žuvų mėsos duoti nepatartina dėl galimybės akvariumą užkrėsti kokia nors liga ar parazitais. Mėsą ir žuvį akvariume geriausia pakabinti ant virvutės (likučius bus lengviau pašalinti, nes mėsa greitai pūna ir gadina vandenį). Smulkios piranijos noriai ėda uodo trūklio lervas, tubifeksą, koretrą. Taip pat piranijos maitinamos smulkia žuvimi, varliukais. Į akvariumą maistui galima įleisti įvairių rūšių žuvelių (guramių, gupijų ir pan.), kurias piranijos ės, kai išalks. Kai kuriems akvariumininkams patinka stebėti, kaip piranijos ėda gyvas peles, bet prie šio maisto žuvis reikia pratinti ir stebėti, kad griaužikų kraujas neužterštų vandens.
Nuotraukoje gerai matyti (autorius: David Schleser), kad stambūs ir stiprūs piranijų žandikauliai turi aštrius dantis. Suaugusi piranija gali ramiai išrauti iš savo aukos kūno nemažą mėsos gabalą ar perkąsti žmogaus pirštą. Tačiau laisvai galima rankas kišti į akvariumą ir jį tvarkyti. Pavojinga yra įvaryti žuvį į kampą arba į siaurą vietą. Praktiškai visos akvariumininkų traumos susijusios su žuvų perkėlimu iš akvariumo. Todėl tam yra naudojami segtukai iš minkštos vielos.
Turint praktikos, piraniją galima imti ir rankomis, tačiau reikia nepamiršti, kad kraujo kvapas gali išprovokuoti žuvis. Pavojinga kišti į akvariumą rankas su smulkiais odos pažeidimais. Ypač pavojingos piranijos neršto metu, kai iš pradžių žuvų porelė, o vėliau patinas saugo ikrus. Laimei, gamta piranijas apdovanojo tokiu nuožmiu žvilgsniu ir pikta išraiška, kad niekam nekyla noras be reikalo lįsti prie šių žuvyčių.
V.Judakov „Piranija – Serrasalmus nattereri“
Vertimas: Dmitrij Bruss (Dydya)
