Gėlės tręšiamos organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Nebloga trąša yra nuplautos, šviežios, nesūdytos mėsos vanduo. Juo laistomos gėlės gerai auga. Kaip fosforo trąša žydinčioms gėlėms labai tinka stalių klijai.
Jie paruošiami taip: du gramai klijų virinami litre vandens, kol visiškai išsileidžia. Ataušintais klijais laistoma, o po kelių valandų vazonuose supurenamas susiklijavęs žemės paviršius.
Iš mineralinių trąšų kambarinėms gėlėms tręšti tinka amonio salietra, superfosfatas ir kalio druska. Šios trąšos dažniausiai naudojamos mišinio pavidalu – 1-2 g litrui vandens.
Apskritai, gėles tręšti galima tik gerai įsišaknijusias, sveikas ir tik sparčiausio augimo metu. Tręšiama kas 10-15 dienų.
Kambarinių gėlių dauginimas
Dalis kambarinių gėlių sėkmingai dauginamos sėklomis (palmės, smidrai, dracenos, cinerarijos, ciklanaeriai ir kt.) Tačiau dauguma gėlių dauginamos tik vegetatyviniu būdu: dalijant kerą, svogūnėliais- „vaikučiais“, šakniagumbiais, lapais ir skiepijant.
Gėlių dauginimas sėklomis. Sėkloms pasėti reikia turėti vazonėlių, molinių lėkščių arba dėžučių. Indai gėlėms prieš sėjimą išplaunami karštu vandeniu arba išdezinfekuojami formalinu (1:300), ir įruošiamas drenažas vandeniui nutekėti.
Sėjimui žemė turi būti puri, trąši, drėgna, neutralios reakcijos, praleidžianti vandenį, neapkrėsta piktžolėmis, grybinėmis ligomis ir kenkėjais. Gerai, kai žemė paruošiama, atsižvelgiant į kiekvienos gėlės reikalavimus, tačiau paprastai ji ruošiama standartinė, lengvos sudėties, sudaryta iš 2 dalių viržinės arba durpinės, 2 dalių lapinės žemės ir 2 dalių smėlio.
Greit dygstančių gėlių sėklos sėjamos kovo-balandžio, o ilgai dygstančių – sausio-vasario mėnesiais. Ilgai dygstančių gėlių sėklas (pavyzdžiui palmių), su kieta luobele, patariama prieš sėją 20 sekundžių pamirkyti karštame (80 °C) vandenyje arba, šiek tiek padildyti pjūkleliu bei suraižyti peiliu. Be to, šiam reikalui galima panaudoti ir chemikalus – 2-3% druskos arba sieros rūgšties tirpalą. Rūgštyse sėklos laikomos 10-12 valandų. Įpjovus, įbrėžus, mirkant karštame vandenyje arba rūgštyse, suardoma kieta sėklos luobelė, ir į vidų gali įsiskverbti oras bei vanduo. Jie sutrikdo gemalo ramybę – jis pradeda dygti.
Pasėtos stambios gėlių sėklos apiberiamos smėlinga žeme arba smėliu tokio storio sluoksneliu, kokio didumo yra sėklos. Labai smulkių sėklų (begonijų, gloksinijų, kalceoliarijų) apiberti žemėmis nereikia. Tada sėklos paliejamos laistytuvėliu su tankiu sieteliu arba pulverizatoriumi ir pridengiamos stiklu. Daiginamos šiltoje vietoje prie krosnies ar radiatoriaus 20-25 °C temperatūroje. Reikia žiūrėti, kad žemė nebūtų per šlapia ar per sausa.
Kai sėklos pradeda dygti, stiklas nuimamas, o indai statomi į vėsesnę šviesią vietą. Pradėję leisti trečią lapelį daigeliai išpikuojami. Žemė paruošiama tokia pat, kaip sėjai. Pikuojant trečdaliu sutrumpinamos daigelio šaknelės, kad susidarytų geresnė šaknų sistema. Negalima trumpinti šaknelių palmėms, dracenoms, nes šios gėlės trumpinimo nepakelia.
Smulkūs daigeliai pikuojami du kartus, o stambūs – iš karto sodinami tiesiog i mažus vazonėlius.
Vegetatyvinis augalų dauginimas.
Šiuo būdu dauginama daugelis kambarinių gėlių, nes kai kurios iš jų mūsų klimato sąlygomis neužaugina sėklų (figmedis, monstera, filodendras ir kt.). Be to, kai kurios sėklomis dauginamos gėlės (pelargonija, fuksija) būna visiškai nebepanašios į motinines. Tuo tarpu vegetatyviniu būdu išaugintos gėlės nepraranda motininių augalų savybių, greičiau žydi ir užauga.
Gėlių dauginimas ūgliais.
Dauguma kambarinių gėlių ūgliais dauginamos anksti pavasarį (kovo-balandžio mėn.). Tačiau kai kurias iš jų (araukarijas, kriptomerijas) geriau dauginti liepos-rugpjūčio mėnesiais.
Ūgliai pjaunami nuo sveikų motininių kerų, su gerai išsivysčiusiais 2-3 pumpurais. Apatinis pjūvis daromas bent kiek įstrižas ir arčiau prie paskutinio lapo, o viršutinis – kiek toliau nuo viršutinio lapo.
Ūgliai sodinami į dėžutę, vazonėlį arba į kambarinį inspektėlį, į kuriuos pripilama stambaus, švaraus smėlio arba viržinės bei durpinės žemės ir smėlio mišinio. Ūgliai sodinami taip, kad smėlyje būtų tik apatinė akutė (esantis prie akutės lapas nupjaunamas), ir apspaudžiami taip stipriai, jog, patraukus už viršūnės, lengvai neišsitrauktų. Paskiau ūgliai apipurkščiami iš pulverizatoriaus arba palaistomi mažu su tankiu sieteliu laistytuvėliu, apdengiami stikline ar gaubteliu ir statomi į šiltesnę (18-20 °C) pavėsingą vietą. Chrizantemų, pelargonijų ūgliams įsišaknyti reikia mažiau šilumos – 14-16 °C. Šilčiau laikomi šių gėlių ūgliai supūva.
Pasodinti ūgliai purkščiami: saulėtomis dienomis net keletą kartų per dieną, nesaulėtomis – rečiau. Storais, plaukuotais lapais ir spygliuočių gėlių ūglių purkšti iš viršaus negalima, reikia atsargiai sudrėkinti tik smėlį. Kai ūglių pjūviai apsitraukia kaliumi, reikia kelioms minutėms nuimti gaubtą ir pravėdinti. Ūgliams išleidus šakneles, vėdinti reikia 1-2 valandas, o nuo įsišaknijusių augalų gaubtas visai nuimamas.
Įvairių gėlių ūgliams įsišaknyti reikia nevienodo laiko. Margenis, fuksija, zebrina įsišaknija per 5-7 dienas, o araukarija, kriptoiherija – tik per keletą mėnesių. Dauguma kambarinių gėlių įsišaknija per 2-3 savaites.
Įsišakniję ūgliai sodinami į mažus vazonėlius, kuriuose įpilta gėlei tinkamų žemių mišinio.
Gėlių dauginimas, dalijant kerą.
Šiuo būdu dauginami augalai, kurie išleidžia kelis stiebus su atskiromis šaknimis (smidrai, kalijos, sansevjerija, papirusas). Šitaip patogiausia dauginti gėles pavasarį, persodinant. Išimtas iš vazono keras dalijamas į kelias dalis taip, kad kiekviena jų turėtų po 2-3 stiebus ir dalį sveikų šaknų. Atidalyti kereliai sodinami nedideliuose vazonėliuose j atitinkamą žemių mišinį.
Gėlių dauginimas svogūnėliais – ,,vaikučiais“.
Svogūninės kambarinės gėlės yra visad žaliuojančios (eucharis. klivija) ir metančios lapus (amarilis, krinas).
Nuolat žaliuojančios svogūninės gėlės dauginamos kero dalijimu peržydėjusios, o metančios lapus – dauginamos „vaikučiais“, kurie atskiriami pavasarį, jas persodinant.
Ir iš kero atskirti svogūnai, ir „vaikučiai“ sodinami į atskirus vazonėlius, į lengvesnės sudėties žemių mišinį.
Gėlių dauginimas šakniagumbiais.
Šiuo būdu dauginamos visos šakniagumbinės gėlės (gloksinijos, aspidistra, gumbinė, begonija ir kitos). Šakniagumbiai pjaustomi taip, kad kiekvienoje atpjautoje dalyje būtų sveikų akučių. Pjūvių vietos užbarstomos medžio anglies milteliais ir truputį apdžiovinamos. Tada kiekviena atpjauta šakniagumbio dalis sodinama į mažus vazonėlius, į atitinkamą lengvesnės sudėties žemių mišinį. Šakniagumbius geriausia dalyti pavasarį, kai aiškiai matomos sudygusios akutės.
Gėlių dauginimas lapais.
Lapais dauginamos karališkosios begonijos, sansevjerijos ir kitos gėlės. Karališkosios begonijos lapas nuskinamas su visu lapkočiu: ten, kur dvi gyslos sueina į vieną, sudarydamos apatinėje lapo pusėje trikampį, perpjaunama skutimosi peiliuku. Tada lapas dedamas lapagyslėmis žemyn ant perplauto smėlio lėkštėje arba dėžutėje. Lapas keliose vietose prie smėlio prisegamas mediniais smeigtukais arba prispaudžiamas akmenukais. Lėkštė pridengiama gaubtu stiklu ir pastatoma šviesioje šiltoje (20 °C) vietoje. Kasdien kelioms minutėms stiklas nuimamas – išvėdinama, o pradžiūvęs smėlis drėkinamas. Po 10-12 dienų lapo prismeigimo vietose išauga daigeliai, kuriuos galima sodinti į vazonėlius.
Sansevjerijos dauginamos lapo gabalėliais. Lapas supjaustomas į kelias, maždaug 5 cm ilgio, dalis. Du trečdaliai gabaliuko įsmeigiama į smėlį, uždengiama stikliniu indu ir statoma į šiltą šviesią vietą. Smėlis nuolat drėkinamas. Lapo gabalėliai paprastai išleidžia šaknis per 30-40 dienų.
Gėlių dauginimas skiepijimu.
Skiepijimu dauginamos tik kai kurios kambarinės gėlės (citrinmedžiai, rožės, kamelijos, kaktusai). Gėlėms skiepyti daugiausia naudojami šie skiepijimo būdai: akiavimas, skiepijimas sudūrimu ir skiepijimas po žieve.
Augalų akiavimas.
Akiuoti galima pavasarį, pasibaigus gėlių poilsio laikotarpiui, sprogstančiomis akutėmis ir liepos-rugpjūčio. mėnesiais – miegančiomis akutėmis.. Svarbiausia akiavimo sąlyga ta, kad lengvai atsiluptų poskiepio žievė.
Tinkamiausi įskiepio ūgliai yra pirmamečiai, su gerai išsivysčiusiomis akutėmis.
Akiuojama švariu aštriu akiavimo peiliu Pirmiausia poskiepio žievėje išpjaunama! „T“ raidės formos pjūvis. Tada iš įskiepio išpjaunamas 2-3 cm ilgio skydelis su akute ir peilio mentele įstatomas į paruoštą vietą poskiepyje. Paskiau žaizda aprišama plaušais ar vilnoniu siūlu, vyniojant nuo viršaus apačion ir grįžtant atgal.
Akutės prigyja per 2-3 savaites.
Augalų skiepijimas sudūrimu.
Čia svarbiausia poskiepį ir įskiepį parinkti vienodo storio abu nupiauti įstrižai ir suglausti taip, kad žievė sutaptų su žieve, o mediena – su mediena. Paskui sudūrimo vieta aprišama plaušais ir aptepama skiepijimo tepalu. Šiuo būdu skiepyti patariama žiemą arba anksti pavasarį.
Skiepijimas po žieve.
Šiuo labai greitu ir lengvu skiepijimo būdu skiepijami senesni kambariniai augalai. Skiepyti, reikia tada, kai poskiepio žievė lengvai atsilupa. Įskiepiui ūglis parenkamas sveikas, gerai išsivystęs, su 2-3 pumpurais, nupjaunamas įstrižai be užkirtimo arba su užkirtimu. Kiek įstrižai nupjaunamas ir poskiepis. Žievė, kur bus skiepijama, perpjaunama išilgai, peiliu atkeliama, ir užkišamas įskiepis. Vėliau žievė prispaudžiama prie įskiepio, žaizda aprišama ir užtepama skiepijimo tepalu.
Šaltinis: © Sodininkyste.lt