Šinšila (lot. Chinchilla) – tai draugiški, maži graužikai. Jei jiems gresia pavojus, jie pasikliauja savo vikrumu, dantimis ir sugebėjimais. Sugautas arba išgąsdintas žvėrelis dažnai paskleidžia kvapą, panašų į degintus migdolus.
Patelės akimirksniu gali apšlapinti numatomą agresorių. Pasitaiko, kad išgąsdintam žvėreliui iškrenta plaukų kuokštai. Nuplikimo pavojus ypač didelis tada, kai žvėrelis yra išgąsdintas arba grubiai sugaunamas. Dėl šios priežasties žvėrelį galima griebti tik už ausies arba uodegos.Iš prigimties šinšilos yra taikūs žvėreliai, savo dantimis jie gali pasinaudoti tik neįgudusiai gaudant arba kai jie išsigąsta ir negali pabėgti.
| Tai yra informacinis straipsnis. ZOO.lt gyvūnais neprekiaujama, galime pasiūlyti prekių naminiams gyvūnams. |
Žvėreliai kasdien turi maudytis, po 15 minučių dienoje, specialiame smėlyje, kuris yra būtinas geram šinšilų kailiukui palaikyti. Šinšilai yra labai švarūs žvėreliai. Esant gerai priežiūrai ir patalpos vėdinimui, jie neskleidžia jokio ypatingo kvapo.
Šinšila gali būti auginami poromis arba grupėmis. Veisimui geriausia vieną patinėlį poruoti ne daugiau kaip su 5 patelėmis.
Laikant šinšilas reikia suvokti jų savitumą, tai gana jautrūs žvėreliai todėl jų šeimininkas neturėtų būti nervingas ar irzlus, o geraširdis ir suprantantis žmogus. Narvelį su gyvūnu reikėtų statyti prie sienos, tokioje vietoje, kur jie jausis saugiai, kur nebus skersvėjo pavojaus, nes šinšilos, kaip ir kiti gyvūnai, labai jautrūs skersvėjams. Narvelis turėtų būti erdvus, geriausia pirkti specialius narvus šinšiloms. Ant narvelio dugno beriama presuotų pjuvenų granulių. Naujai nupirkta šinšila yra nerami ir baikšti, bet jei šeimininkas nuolat kalbins, ramiai bendraus su juo, tai šinšila netrukus taps geriausiu jo draugu. Patalpoje, kur laikoma šinšila, neturėtų būti kačių ar šunų, nes šunų ir kačių parazitai labai kenkia šinšilų kailiukui.
Vienas svarbiausių šinšilų laikymo reikalavimų yra jų maisto kokybė ir dozavimas. Šinšiloms labai svarbu maistą gauti pastoviu laiku, kitaip jos pasidaro nervingos, pradeda panikuoti ir t.t.. Be specializuoto maisto šinšilų racionui yra svarbus šienas. Šienas negali būti šviežias, nes jame dar nepasibaigę fermentacijos procesai. Jokiu būdu negalima šinšilai duoti apipelijusio šieno, nes pelėsiai sukelia viduriavimą, taip pat negalima šinšiloms duoti žalio pašaro (žolės, lapai).
Nereikia pamiršti vandens, kadangi vanduo yra gyvybiškai reikalingas. Vandenį reikėtų duoti tik šviežią ir keisti kiekvieną dieną. Prie žvėrelių raciono būtina pridėti specialias mineralines kreidas šinšiloms, kurias nuolat grauždami graužikai galanda ir valosi dantis, taip pat gauna daugybę reikalingų mineralų.
Gamtoje šinšilos gyvena Pietų Amerikoje, Peru kalnuose. Šinšilų amžius, teisingai maitinant, siekia 8-10 metų. Patelės lytiškai subręsta 5 mėnesių amžiaus. Poruoti galima ne anksčiau kaip nuo 8 mėnesių, tačiau geriausia būtų kergti ne jaunesnes kaip 1 metų pateles, kadangi per jauna patelė gimdo sunkiau ir vaikai būna ne tokie geri kaip kitų. Šinšilų nėštumas trunka 111 dienų. Sveikos ir stiprios patelės paprastai veda 2 kartus metuose 2 vaikus, retais atvejais 3-4 jauniklius. Šinšilų jaunikliai gimsta plaukuoti ir matantys. Natūrali šinšilų spalva yra tamsiai pilka, dar būna baltos (Vilsono baltieji), smėlinės ir juodos spalvos.
