Kodėl ridžbekas?

0
Kodėl ridžbekas?

Tik pradėję pažintį su ridžbekais, supratome: tai išskirtiniai, į jokią kitą veislę nepanašūs šunys. Literatūroje dažnai minima, kad ridžbekas – tai natūrali veislė, t.y. pagal bloguosius bruožus panaši į savo laukinius protėvius. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų šunys nevaldomi. Galima sakyti, kad ridžbekas – tai aukso vidurys tarp vokiečių aviganio, kuris labai prisirišęs prie šeimininko ir čiau-čiau, kuris reikalauji visiškos nepriklausomybės.

Ridžbekui būdingas išdidumas, nekonfliktiškumas, abejingumas aplinkiniams ir tylumas. Ridžbekai loja retai ir tik būtiniausiu atveju.

Ridžbekai iš prigimties yra sarginiai šunys, jie reikalauja specialaus paruošimo ir dresūros. Dar vienas šuns pliusas – namie jis nėra įkyrus. Ridžbekas niekada nepuls prie svečių seiliodamas jų drabužius.

Atskrias pasakojimas galėtų būti apie ridžbekus ir vaikus. Mes turime dvi dukras. Vyresniajai yra 11 metų, jaunesniajai – 3. Mūsų šunys – geriausi jų draugai. Mergaitės nuolat žaidžia su jais – jodinėja ant šunų nugarų, tikrina dantis ir tampo už uodegos. Šunys kantriai viską ištveria.

Ridžbekai niekada neišprovokuoja konflikto patys, tačiau jei atsiranda kitas šuo, kuris peržengia ribas, ridžbekai drąsiai duoda atkirtį.

Šie šunys idealiai tinka medžioklei, jie nėra agresyvūs, tačiau ir ne bailiai. Jie sugeba įbauginti medžiojamąjį gyvūną, bet vengia tiesioginio kontakto su juo.

Šiuolaikinis grynaveislis ridžbekas, išlieka tikruoju savo senosios veislės atstovu. Jo pagrindinės savybės – drąsa, atsargumas, ir svarbiausia protas ir gobšumas. Dauguma medžioklės istorijų leidžia manyti, kad kalės yra gobšesnės ir geresnės medžiotojos. Patinai – puikūs asmens sargybiniai, tačiau jiems tai taip pat netrukdo medžioti. XXI amžius ruošia ridžbekams ir jų šeimininkams nepaprastą užduotį, kaip išgauti naujus ir vertingus charakterio bruožus, jau be tų , kurie taip džiugino afrikiečių medžiotojus.

JAV ridžbekų pagalba buvo gaudomos pumos, Skandinavijoje briedžiai. Afrikoje be medžioklės, ridžbekai dar buvo ir sargybiniai.

Žinomas medžiotojas Levis Kristianas, apie kurį sakė, kad jis užmušė daugiau liūtų, negu kas nors kitas, pirmenybę teikė ridžbekams. Kiek nelaimingų liūtų atidavė savo gyvybes tam, kad ridžbekai teisėtai gautų pravardę “Karalius – medžiotojas”.

Gimęs būti sargu.

Studijuodamas Pietų Afrikos istoriją puikiai supranti, kaip tų laikų fermeriams, kurių valdos ribojosi su laukine gamta, buvo reikalingi sargybiniai.

Ridžbekai pirmiausia ir yra puikūs sargybiniai – jie supratingi, gerai ir greitai reaguoja į pavojaus signalus. Šuo neagresyvus kaipasmens sargybinis ir puola tik pačiu kraštutiniausiu atveju, kai kitos išeities nebėra. Jam praktiškai nereikia specialaus paruošimo. Yra ištikimas šeimos draugas ir vaikų numylėtinis.

Antra, XX a. pradžioje ridžbekai buvo naudojami kaip fermerių šunys neparėpiamuose Afrikos regionuose. Turėtume pripažinti tą faktą, kad kai Frensis Ričardas Barnsas surinko entuziastus, tam, kad aptartų tikrojo afrikietiško šuns standartus, jis atrinko kelis pavyzdžius jau egzistuojančios veislės ir suteikė jiems formalią teisę vadintis grynaveislių šunų šeima.

Ridžbekų temperamentas.

Patį tiksliausią ridžbekų temperamento aprašą pateikia šios veislės veisėjai. Ridžbekai turi puikų regėjimą ir platų stebėjimo lauką (tai buvo užfiksuota švedų eksperto Eva Prince, “ 1996 metų pranešimas Pasauliniame kongrese ”, kuris vyko Australijoje).

Jeigu vokiečių aviganiai miške susitinka su trimis priešais akis į akį, tai ridžbekai kontroliuoja visą atvirą erdvę ir tai nulemia jų sprendimą – arba nuvesti savo šeimininką į šalį nuo keblios situacijos, arba artėti prie priešo, tam, kad jį sunaikintų.

Beje, klasikiniai metodai testuojant Ridžbekų temperamentą, ne visada “suveikia”. Daugelis “temperamento testų” sukurti trenerių – kinologų, baigiasi arba šuns susierzinimu, arba blogu įvertinimu. Mes, pavyzdžiui, turime tradicinį testą, kuriuo patiksliname ridžbeko veiksmų nuoseklumą. Testo metu šuo privalo greitai pulti priešą (storai aprengtus žmones). Kai kuriais atvejais ridžbekai puola atgal ir bėgioja aplink priešą, parodydami kad jis visai nenori medžioti savarankiškai. Kitais atvejais po puolimo ridžbekai sėdi laukimo pozoje. Jų įkandimai būdavo skausmingi, tačiau tie įkandimai iššaukia ne agresiją, o norą perspėti priešą.

Ridžbekas – savimi pasitikintis šuo, kuris puikiai vertina savo galimybes. Kai tik įvyksta kažkas naujo, tamsiose ridžbeko akyse įsižiebia smalsumo kibirkštėlės. Niekada nesielkite su ridžbekais blogai. Kai jo elgesys tampa nepakenčiamas – prisiminkite, kad ridžbekas – išdidus šuo, kuris ištiesų turi kuo didžiuotis. Ridžbekai pilni kraštutinumų:

iš vienos pusės ridžbekas yra puikios ir greitos reakcijos, iš kitos pusės yra abejingai lėtas, kai aplinkui nevyksta nieko įdomaus; iš vienos pusės – jėga, kuri reikalinga, kad galėtų apginti saugomus objektus, iš kitos pusės – nenusakomas judesių lengvumas, kuris leidžia šuniui judėti mylia po mylios. Nei vienas šeimininko pasijodinėjimas žirgu ridžbekui nepasirodys per ilgas, jis visuomet bėgs žirgui iš paskos.

Vienintelis būdas aprašyti puikią kombinaciją, kuri susideda iš jėgos, judėjimo greičio ir ištvermingumo, tai panaudoti žodį „pusiausvyra“.

Bendras įspūdis susidarantis apie ridžbekus – tai elegantiškumas derinamas su jėga. Galime sakyti, kad jeigu apžiūrinėdami šunį jūs nerandate jame pusiausvyros, vadinasi, tai ne ridžbekas. Nėra abejonių, kad patinas su visais savo raumenimis, kurie garantuoja greitumą ir vikrumą, yra stipresnis už patelę. Bet jis niekada nepasieks stadijos, kai jėga bus didesnė už greitį. Taip pat ir kalės, nežiūrint jų elegantiškumo, pasižymi ir puikiai išvystytais raumenimis.

Būtina priminti, kad Australijoje kur grobio vejamasis žymiai trumpesnėmis distancijomis ir tai reikalauja visapusiško lankstumo, ridžbekai pasiekia puikių rezultatų. Ne mažiau įdomu ir tai, kad ridžbekai labai mėgsta tas “šunų” sporto šakas, kuriose reikalaujama maksimalaus vikrumo. Ridžbekai su entuziazmu reaguoja į viską, kas susiję su pramoga ir judėjimu, jis gali pats nuspręsti, kad kai kurios kliūtis yra pakankamai sunkios ir būtent dėl to jas būtina nugalėti ne vieną kartą.

Ridžbekai turi ir aviganių instinktą, nors jis ir mažiaus išvystytas palyginus su sargybinio ir medžiotojo instinktais. Beje, tai nesutrukdys nedresiruotam ridžbekui atvaryti elnią ar kitą stambų gyvūną. Laimei, ridžbekai retai puola ir sužaloja stambius gyvūnus, jeigu tik jie specialiai neišmokyti taip elgtis, nors menkas grobis, pvz.: kiškis, tampa neįveikiama medžiotojo pagunda. Žinoma, kad ridžbekai geba jungtis į nedideles gaujas (būrius) – po tris, keturis šunis, kad galėtų sekioti ir medžioti laukinius šernus. Turint omeny jų įvairiapusiškumą, būtina užsiminti apie tai, kad bet koks šuns šeimininkas, kuris nori turėti tikrąjį ridžbeką, visada ras daugybę būdų bendravimui su šiuo šunimi. Tuo pat metu auginamas šis greitas, stiprus ir jautrus šuo reikalauja absoliučios kontrolės iš šeimininko pusės. Ši veislė pernelyg gera, kad įgytų tuščiagarbiškumą vien dėl to, kad šeimininkas nesuvokia tikrosios šuns prigimties. Ridžbekas yra grynaveislis šuo, todėl reikalauja deramo elgesio. Tai ne kambarinis pudelis ir ne žaisliukas tiems, kurie bijo fizinio krūvio ir nemėgsta gamtos.

Galime sakyti, kad šis šuo nelabai tinka megėjams ar pradedantiesiems. Ridžbekas – ideali veislė žmonėms, kurie sugeba vertinti visą spektrą jo sugebėjimų, galimybių ir bendravimo. Žmogus pasirengęs įsigyti šį šunį turi suprasti, kad bus šeimininku šuns, kuris turi gilias laukinės gamtos šaknis.

Ridžbeko šeimininkas privalo visiškai kontroliuoti savo augintinį. Bet tai nepasiekiama agresyviais reikalavimais. Vienintelis būdas visiškai kontroliuoti ridžbeką – tai įgyti jo visišką pasitikėjimą ir pagarbą.

Komentarai

Rašyti komentarą

Sprendimas: Bruss Ltd. 2016-2018